Interneto portalas „First Things“ paskelbė Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus patarėjo teologiniais klausimais arkidiakono John Chryssaugis straipsnį, kuriame paaiškinami keli dalykai, susiję su ateinančio birželio viduryje sušauksimu visų ortodoksų Susirinkimu.
Galime prisiminti, kad sušaukti tokį Susirinkimą buvo nuspręsta sausio pabaigoje Ženevoje susirinkus keturiolikos ortodoksų Bažnyčių patriarchams, vyresniesiems ar jų delegatams. Tai iš tiesų istorinis sprendimas, žinant, kad dėl tokio Susirinkimo buvo tariamasi ir deramasi jau apie 55 metus. Nenuostabu, kad ir vertinimai įvairūs: jei vieni iš būsimo Susirinkimo daug tikisi, tai kiti jau iš anksto baiminasi jo galimų sprendimų.
Pirmasis patikslinimas, pasak arkidiakono Chryssaugis, yra tai, kad būsimas Susirinkimas nevadintinas „ekumeniniu Susirinkimu“. Ortodoksų akimis paskutinysis ekumeninis susirinkimas buvo sušauktas Nikėjoje 787 metais ikonoklazmo problemos sprendimui, atsakymui į klausimą ar ikonos gali būti naudojamos liturginiams ir pamaldumo tikslams. Sprendimą pamatysime užėję į bet kokią ortodoksišką bažnyčią.
Ortodoksai mano, kad visa Bažnyčia – Rytų ir Vakarų – turi būti sušaukta tam, kad Susirinkimas būtų iš tiesų ekumeninis. Tačiau krikščionims esant taip tragiškai pasidalijus, ortodoksai atsargiai vertina kalbas apie ekumeninį susirinkimą. Bet kokiu atveju, ekumeninis susirinkimas paprastai pripažįstamas atgaline tvarka.
Tinkamiau ir tiksliau būtų būsimą Šventą ir didįjį susirinkimą vertinti ne vien kaip pirmojo tūkstantmečio didžiųjų ekumeninių susirinkimų pratęsimą, bet taip pat kaip „didžiuosius“ antrojo krikščionybės tūkstantmečio Susirinkimus. Po „didžiosios schizmos“ 1054 metais jų buvo sušaukta apie tuziną, doktrininių, kanoninių ar administracinių problemų sprendimui.
Kita vertus, unikalu yra tai, kad primą kartą istorijoje susirinks tiek daug senųjų, nepriklausomų, apaštaline įpėdinyste besiremiančių Bažnyčių. Pirmuosiuose ekumeniniuose susirinkimuose dalyvavo penkios, kai kada ir mažiau Bažnyčių, o birželio mėnesį susirinks net keturiolika: senieji Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės, modernūs Rusijos, Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Gruzijos patriarchatai, taip pat arkivyskupiškosios Kipro, Graikijos, Albanijos, Lenkijos ir Čekų bei slovakų žemių Bažnyčios.
Kitas arkidiakono Chryssaugis patikslinimas lietė anglų kalbą, nes ne vienas pasigedo oficialios Susirinkimo dokumentacijos šia kalba. Paradoksaliai, jos nėra, nes prieš kelis dešimtmečius pradėjus rengti Susirinkimą oficialiomis jo kalbomis paskelbtos graikų, rusų ir prancūzų, atsižvelgiant į tai, kad ir vertimai į pastarąsias dvi kalbas ne visad yra oficialūs, bet greičiau interpretacijos. Tačiau nuspręsta, kad Susirinkimo galutinė žinia bus skelbiama ir angliškai.
Konstantinopolio patriarchato atstovas taip pat nesutiko, kad Ukrainos klausimas bus „nesutarimo kaulas“, kaip savo analizėje nurodė dienraštis „The Economist“. Taip, Ukrainos Bažnyčios statusas itin rūpi Maskvai, tačiau kitiems mažiau. Patriarchas Kirilas ortodoksų primų susitikime apie tai audringai kalbėjo, tačiau patriarchas Baltramiejus ramiai ir pasvertai atsakė ir vėliau šis klausimas nebuvo didelių diskusijų ar galutinio komunikato tema. Tačiau tai nebuvo atsiprašymas ar kompromisas. Baltramiejus priminė savo istorines ir kanonines teises reaguoti į ortodoksų Ukrainoje balsus.
Kodėl Susirinkimas šaukiamas Kretoje? Viena vertus, padedant Maskvos patriarchatui jame dalyvauti dabartinės įtampos tarp Turkijos ir Rusijos kontekste, antra vertus, dėl saugumo, po terorizmo atvejų Stambule.
Susirinkimas, įsitikinęs arkidiakonas Chryssaugis, bus proga ortodoksų teologijai prabilti pranašiškai. „Dvasia juda, pasaulis laukia“, rašo jis.
